Optimizmas – ne charakterio bruožas, o įprotis
Daugelis žmonių mano, kad optimizmu arba gimsti, arba ne. Kad tai kažkoks genetinis loterijos bilietas – vieni jį gauna, kiti lieka su niūriu pasaulio suvokimu iki gyvenimo pabaigos. Tačiau neurologai ir psichologai jau kurį laiką tvirtina ką kita: optimizmas yra įgūdis. O įgūdžius galima lavinti.
Tai nereiškia, kad reikia vaikščioti su priklijuota šypsena ir kartoti afirmacijas prieš veidrodį. Kalbame apie kažką kur kas konkretesnio – apie tai, kaip smegenys interpretuoja įvykius ir kokius scenarijus jos pasirenka kaip „numatytuosius”.
Ką sako mokslas apie pesimistų smegenis
Martinas Seligmanas, teigiamosios psichologijos pradininkas, dešimtmečius tyrė, kuo skiriasi optimistų ir pesimistų mąstymo modeliai. Jo išvada buvo gana paprasta: pesimistai blogus įvykius linkę laikyti nuolatiniais, visuotiniais ir asmeniniais. Optimistai – priešingai. Jiems nesėkmė yra laikina, ribota ir ne visada susijusi su jais pačiais.
Geroji žinia ta, kad šiuos interpretacijos modelius galima keisti. Seligmanas tai pavadino „išmoktu optimizmu” – ir tai ne metafora, o tikra treniruotė.
Neuromokslas prideda dar vieną sluoksnį. Tyrimai rodo, kad reguliari teigiamų scenarijų vizualizacija aktyvuoja tas pačias smegenų sritis kaip ir realūs teigiami išgyvenimai. Smegenys, grubiai tariant, ne visada skiria, kas nutiko iš tikrųjų, o kas buvo tik įsivaizduota pakankamai ryškiai.
Trys būdai, kurie iš tiesų veikia
Dienoraštis su posūkiu. Ne tas, kur rašai, kas nutiko. O tas, kur kiekvieną vakarą užrašai tris dalykus, kurie šiandien pavyko – ir svarbiausia, kodėl jie pavyko. Šis „kodėl” yra esminis. Jis verčia smegenis ieškoti priežastinių ryšių tarp savo veiksmų ir gerų rezultatų. Laikui bėgant tai keičia vidinį pasakojimą apie save.
Geriausio galimo „aš” pratimas. Tai skamba kiek keistai, bet veikia. Kiekvieną dieną penkias minutes rašyk arba galvok apie tai, kaip atrodytų tavo gyvenimas po penkerių metų, jei viskas klostytųsi kuo geriau. Ne fantazija, o realistinis, bet palankus scenarijus. Tyrimai rodo, kad reguliari tokia praktika reikšmingai gerina nuotaiką ir didina motyvaciją.
Kognityvinė restruktūrizacija. Tai jau kliniškai patvirtinta technika iš kognityvinės elgesio terapijos. Esmė – išmokti pastebėti automatines neigiamas mintis ir jas užginčyti. Ne ignoruoti, o tiesiog paklausti: ar tai faktas, ar interpretacija? Ar yra kitų paaiškinimų? Ar aš dabar katastrofizuoju? Šis klausimų įprotis laikui bėgant tampa refleksas.
Kai optimizmas tampa ginklu, o ne iliuzija
Svarbu pasakyti, ko čia nesiūloma. Nesiūloma neigti problemų, dėvėti rožinius akinius ar tikėti, kad viskas savaime išsispręs. Tai ne optimizmas – tai savęs apgaudinėjimas, ir jis tikrai neveikia.
Tikras, moksliškai pagrįstas optimizmas yra kažkas kita. Tai gebėjimas matyti sunkumus aiškiai ir kartu tikėti, kad turi resursų su jais susidoroti. Psichologai tai vadina „realistiniu optimizmu” – ir būtent jis siejamas su geresne sveikata, ilgesniu gyvenimu, atsparumu stresui ir net geresne imunine sistema.
Taigi klausimas nėra, ar verta tapti optimistu. Klausimas yra tik tai, ar nori pradėti. O pradėti galima šiandien vakare – su popieriaus lapu ir trimis sakiniais apie tai, kas šiandien pavyko.
