Kodėl šiuolaikiniai tėvai jaučiasi išsekę ir kaip tai keisti
Pažvelkime tiesiai į akis – būti tėvais XXI amžiuje yra tarsi bėgti maratoną su rišliais batų raišteliais. Viena ranka bandome subalansuoti darbą, kita – vaikus, o trečia (kurią turbūt turėtume užsiauginti) – visas tas „idealios šeimos” iliuzijas, kurias mums kasdien bruka socialinė žiniasklaida.
Ir štai ką pastebiu dirbdama su šeimomis jau daugiau nei dešimtmetį: dauguma tėvų taip įsitempia stengiamasi viską daryti „teisingai”, kad pamiršta paprasčiausią tiesą – vaikai auga sveikesni ir laimingesni ne tada, kai visa idealu, o tada, kai namuose yra ramybė, juokas ir tikras ryšys.
Mūsų seneliai neturėjo nei organinių uogienių, nei šimtų knygų apie tėvystę, nei sterilizatorių. Bet turėjo ką kita – paprastumą, bendrystę ir instinktyvų supratimą, kad vaikas auga ne iš tobulų sąlygų, o iš meilės ir saugumo jausmo.
Ryto ritualas, kuris pakeičia viską (ir tai ne tai, ką galvojate)
Pamirškit sudėtingus pusryčių receptus ir tobulai suplanuotas ryto rutinas. Geriausias dalykas, kurį galite padaryti savo vaikams kiekvieną rytą – tai prasimerkti su šypsena, o ne su stresu.
Štai kas veikia stebuklus: prieš keldami vaikus, skirkite sau bent penkias minutes. Taip, penkias! Ne valandą meditacijos ar jogos (nors jei galite – puiku), bet tiesiog penkias minutes, kai gėriat kavą tyloje arba tiesiog žiūrite pro langą. Ramus tėvas = ramus vaikas. Tai ne teorija, tai neurobiologija.
O pats ritualas? Tegul bus paprastas kaip saulė. Mūsų šeimoje tai atrodo taip: kiekvienas rytą apkabinamas (net jei vaikas murma ir nenori), kartu atidariame langą ir pakvėpuojame grynu oru (net žiemą!), ir kiekvienas pasako vieną dalyką, kurio laukia šią dieną. Užtrunka tris minutes, bet šis mažas ritualas sukuria saugumo jausmą, kuris lydi vaikus visą dieną.
Maistas kaip meilės kalba, o ne kaip mūšio laukas
Kiek kartų girdėjau mamas, verkiančias dėl to, kad vaikas nevalgo brokolių? Ar tėčius, besiskundžiančius, kad reikia gaminti atskirus pietus kiekvienam šeimos nariui? Sustabdykim šį beprotybės ratą.
Sveika mityba prasideda ne nuo tobulo valgiaraščio, o nuo santykio su maistu. Kai virtuvė tampa streso zona, vaiko organizmas gamina kortizolį – tą patį streso hormoną, kuris faktiškai silpnina imunitetą. Ironija, ar ne? Stengiamės pamaitinti vaiką „teisingai”, bet dėl to streso jis suserga dažniau.
Praktiškas patarimas, kuris pakeitė šimtų šeimų gyvenimus: įtrauk vaikus į maisto ruošimą. Ne kaip pareigą, o kaip žaidimą. Trejos metų vaikas gali plėšyti salotų lapus. Penkerių – maišyti tešlą. Septynerių – supjaustyti minkštus daržoves saugiu peiliu. Kai vaikai dalyvauja, jie valgo. Taip paprasta ir taip veiksminga.
Ir dar vienas auksinis taisyklė: bent vienas šeimos valgymas per dieną prie stalo, be telefonų. Ne dėl to, kad taip „reikia”, o dėl to, kad šie 20 minučių kuria ryšį, kuris stipresnis už bet kokį vitaminą.
Judėjimas kaip džiaugsmas, ne kaip treniruotė
Vaikai gimsta judėti. Jie nėra sukurti sėdėti prie stalo šešias valandas mokykloje, paskui dvi valandas prie namų darbų ir dar valandą pianino pamokose. Jų kūnai šaukiasi judėjimo taip pat, kaip plaučiai šaukiasi oro.
Bet štai problema: mes pavertėme judėjimą dar viena „veikla”, kurią reikia suplanuoti, apmokėti ir įrašyti į kalendorių. Futbolas antradienį, šokiai ketvirtadienį, plaukimas šeštadienį. Vaikas bėga pagal suaugusiųjų tvarkaraštį, o ne pagal savo poreikius.
Grįžkim prie pagrindų. Vaikui nereikia sporto klubo, kad būtų sveikas. Jam reikia laisvės judėti kasdien, savaip, be taisyklių. Šokinėti balose. Lipti į medžius. Bėgioti be tikslo. Šliaužti, ritintis, šuoliuoti.
Mūsų šeimoje yra tokia tradicija: kas vakarą prieš miegą – dešimt minučių „beprotybės laiko”. Šokam kaip kvailiai, darom juokingus pratimus, žaidžiam „grindys yra lava”. Vaikai išleidžia sukauptą energiją, miega geriau, o jų imunitetas stiprėja, nes judėjimas – tai vienas galingiausių imunitetą stiprinančių veiksnių.
Miegas – paslaptis, apie kurią visi žino, bet niekas netaiko
Jei turėčiau išsirinkti vieną dalyką, kuris labiausiai veikia vaiko sveikatą, tai būtų miegas. Ne vitaminai, ne supermaistas, ne brangūs papildai – miegas.
Kai vaikas miega, jo kūnas atlieka stebuklus: taiso ląsteles, stiprina imunitetą, konsoliduoja atmintį, reguliuoja emocijas. Bet vidutinis šiuolaikinis vaikas miega valandą ar dvi per mažai nei turėtų. O paskui mes stebimės, kodėl jis nuolat serga, yra irzlus ir negali susikaupti.
Štai ką dažniausiai matau: šeimos, kuriose vakarai yra chaotiški. Vaikas žaidžia planšetę iki devynių, paskui greitai nusiprausęs ir į lovą, kur dar valandą negali užmigti. Rytą – kova, kad atsikeltų. Ir taip kiekvieną dieną.
Pakeiskit tai: vakaro ritualas turi prasidėti ne prieš dešimt minučių iki miego, o prieš valandą. Apšvietimas temsta (išjunkit ryškias lempas!), triukšmas mažėja, tempas lėtėja. Šilta vonia, rami knyga, švelnūs pokalbiai. Ir – labai svarbu – tas pats laikas kiekvieną vakarą, net savaitgaliais.
Taip, tai reiškia, kad ir jūs turėsit eiti miegoti anksčiau. Bet žinot ką? Tai dovana ir jums patiems.
Gamta kaip geriausias gydytojas (ir nemokamas!)
Yra toks japoniškas terminas – „shinrin-yoku”, miško maudynės. Mokslininkai įrodė, kad laikas gamtoje mažina streso hormonus, stiprina imunitetą ir net didina natūralių žudikių ląstelių (kurios kovoja su infekcijomis) skaičių kraujyje.
Bet mums nereikia japonų miškų ar egzotiškų vietų. Mums reikia tiesiog būti lauke. Kasdien. Bet kokiu oru.
Čia dauguma tėvų sustoja: „Bet lauke šalta!” „Lyja!” „Purvina!” Ir štai čia slypi problema – mes patys bijome gamtos, tai ir vaikai auga atsiribojęs nuo jos.
Skandinavai turi puikų posakį: „Nėra blogo oro, yra tik netinkami drabužiai.” Ir jie rimtai – net darželinukai ten miega lauke žiemos metu. Ir žinot ką? Jie serga rečiau nei mūsų vaikai, uždarinėti šiltuose kambariuose.
Praktiškai: kiekvieną dieną bent 30 minučių lauke. Ne kaip pareiga, o kaip nuotykis. Leisk vaikui tyrinėti, purvintis, šlaptis. Tas purvas? Jame yra bakterijų, kurios faktiškai stiprina imunitetą. Ta šalta oras? Jis grūdina organizmą. Tas lietus? Jis moko, kad gyvenimas ne visada patogus, ir tai normalu.
Emocinis imunitetas – apie ką niekas nekalba
Visi žino, kad vitaminas C stiprina imunitetą. Bet kiek tėvų žino, kad chroniškas stresas jį griauna greičiau nei bet koks vitamino trūkumas?
Vaikai šiandien gyvena nuolatiniame streso fone. Mokykla, užsiėmimai, lūkesčiai, palyginimas su kitais, socialinė žiniasklaida (net jaunesniems nei manome). Jų nervų sistema nuolat „kovos ar bėgimo” režime.
Ir štai kas įdomu: kai vaikas jaučia emocinį saugumą, jo fizinis imunitetas stiprėja. Tai ne ezoterika – tai psichoneuroimmunologija, mokslas, tiriantis ryšį tarp proto, nervų sistemos ir imuniteto.
Kaip kurti tą emocinį saugumą? Ne per tobulumą, o per priėmimą. Kai vaikas žino, kad jis mylimas ne už pažymius ar pasiekimus, o tiesiog už tai, kad jis yra. Kai namuose galima klysti ir tai normalu. Kai emocijos – visos emocijos – yra leidžiamos.
Praktiškai: kiekvieną dieną suteikite vaikui galimybę išsikalbėti. Ne apklausos forma („Kaip mokykloj?” „Gerai.”), o tikro susidomėjimo. Galbūt vakare lovoje, galbūt vaikščiojant, galbūt žaidžiant. Kai vaikas jaučiasi išgirstas, jo streso lygis krenta, o imunitetas kyla.
Kai šeima tampa komanda: kaip džiaugsmas tampa įpročiu
Viskas, apie ką kalbėjome – ryto ritualai, bendri valgiai, judėjimas, miegas, gamta, emocinis ryšys – tai ne atskiri „įpročiai”, kuriuos reikia mechaniškai įgyvendinti. Tai gyvenimo būdas, kai šeima tampa komanda, kuri palaiko vienas kitą.
Ir štai kas svarbiausia: jums nereikia daryti visko tobulai. Nereikia įgyvendinti visų šių dalykų nuo rytojaus. Pasirinkite vieną – tą, kuris jums atrodo lengviausias ar aktualiausias – ir pradėkite nuo jo. Kai jis taps natūralus, pridėkite kitą.
Galbūt pradėsite nuo vakaro ritualo. Ar nuo kasdienės pusvalandės gamtoje. Ar nuo bendro pusryčių be telefonų. Nesvarbu nuo ko – svarbu, kad pradėtumėte.
Nes štai ko aš išmokau per visus tuos metus: sveiki vaikai auga ne iš tobulų sąlygų, o iš šeimų, kuriose yra džiaugsmas, ryšys ir paprastumas. Kur tėvai nėra išsekę bandydami viską kontroliuoti, o yra pakankamai ramūs, kad galėtų tiesiog būti kartu.
Jūsų vaikai neprašo tobulų tėvų. Jie prašo laimingų tėvų. Tėvų, kurie juokiasi, kurie žaidžia, kurie pripažįsta klaidas, kurie kartais užsisako picą vietoj naminio valgio, kurie leidžia šokinėti balose ir kurie, svarbiausia, myli save pakankamai, kad galėtų mylėti ir juos.
Tai ir yra tikrasis imunitetas – ne tik fizinis, bet ir emocinis, psichologinis, dvasinis. Imunitetas, kuris apsaugos jūsų vaikus ne tik nuo peršalimų, bet ir nuo gyvenimo audrų. Kuris leis jiems augti stipriais, laimingais ir sveikais – ne dėl to, kad visa buvo tobula, o dėl to, kad buvo tikra.
