Informacijos srautas, kuris mus formuoja
Kiekvieną rytą milijonai žmonių pirmiausia paima telefoną ir panardinami į naujienų srautą. Katastrofos, konfliktai, skandalai – visa tai pasiekia smegenis dar prieš pirmą kavos gurkšnį. Ir nors atrodo, kad tai tiesiog informacija, neurologai jau seniai žino: tai, ką skaitome, palieka pėdsakus giliau, nei manome.
Smegenys nėra pasyvūs imtuvai. Jos reaguoja, prisitaiko, keičiasi. Ir šis procesas – neuroplastiškumas – vyksta nuolat, kiekvieną kartą, kai susidūriame su nauja patirtimi ar informacija.
Ką daro neigiamos naujienos
Amygdala – ta maža migdolo formos smegenų struktūra – yra atsakinga už grėsmių atpažinimą. Ji išsivystė tada, kai grėsmė reiškė plėšrūną krūmuose, o ne antraštę ekrane. Tačiau amygdala neskiria vieno nuo kito. Ji reaguoja vienodai.
Kai skaitome apie nelaimę kitame žemyno gale, kortizolis – streso hormonas – pakyla taip pat, kaip pakiltų realaus pavojaus akivaizdoje. Laikui bėgant, chroniškai stimuliuojama amygdala tampa jautresnė, o prefrontalinė žievė – ta dalis, kuri atsakinga už racionalų mąstymą ir sprendimų priėmimą – silpnėja. Tai ne metafora. Tai matoma skenavimo nuotraukose.
Psichologė Joanna Macy šį reiškinį vadina „psichine nutirpimu” – būsena, kai smegenys, perkrautos neigiama informacija, tiesiog nustoja jausti. Tai gynybinis mechanizmas, bet jo kaina – empatiją, kūrybiškumą ir ryšio su pasauliu pojūtį.
Kas nutinka, kai informacija keičiasi
Harvardo universiteto tyrimai parodė, kad žmonės, reguliariai susiduriantys su teigiamomis istorijomis – apie bendruomenių solidarumą, mokslo atradimus, žmogišką gerumą – rodo padidėjusį oksitocino lygį. Šis hormonas ne tik gerina nuotaiką, bet ir stiprina socialinį pasitikėjimą bei bendradarbiavimo polinkį.
Dar įdomiau: pozityvios žinios aktyvuoja smegenų atlygio sistemas – tas pačias, kurias aktyvuoja menas, muzika ar prasmingo ryšio su kitu žmogumi akimirka. Smegenys, taip sakant, „moka” už gerą informaciją dėmesiu ir energija.
Tai nereiškia, kad reikia gyventi burbule. Tai reiškia, kad informacijos dieta – kaip ir maisto dieta – formuoja tai, kuo tampame.
Apie tai, ko nesimoko mokykloje
Medijų raštingumas dažniausiai mokomas kaip gebėjimas atskirti tiesą nuo melo. Bet yra ir kitas jo aspektas – gebėjimas suprasti, kaip informacija veikia mus pačius. Kokią emocinę būseną sukuria tai, ką skaitome? Ar po naujienų seanso norime veikti, ar tiesiog sustingame?
Psichologas Martin Seligman, pozityviosios psichologijos pradininkas, siūlo paprastą eksperimentą: savaitę stebėti, kaip keičiasi energija ir motyvacija priklausomai nuo to, ką skaitome. Rezultatai, anot jo, beveik visada nustebina.
Kai gerumas tampa neurologiniu faktu
Gal keisčiausia šioje istorijoje yra tai, kad pozityvios žinios – apie žmones, kurie padeda kitiems, apie problemas, kurios išsprendžiamos, apie grožį, kuris išlieka net sunkiausiais laikais – nesukuria naivumo. Jos sukuria tai, ką mokslininkai vadina „prosocialiniu aktyvumu”: norą prisidėti, veikti, jungtis.
Kitaip tariant, žmogus, kuris skaito apie gerumą, labiau linkęs pats jį kurti. Tai ne sentimentalumas. Tai neurologija.
Ir galbūt čia slypi kažkas svarbaus – ne tik apie smegenis, bet ir apie tai, kokį pasaulį kuriame savo dėmesiu. Nes dėmesys nėra neutralus. Jis visada kažką maitina. Klausimas tik – ką.
