Kodėl optimizmas – tai įprotis, o ne charakterio bruožas
Daugelis žmonių mano, kad optimistais gimstama. Arba esi toks, arba ne. Bet neurobiologija sako ką kita – smegenys yra plastiškos, ir tai, kaip mes interpretuojame pasaulį, iš esmės yra išmoktas elgesys. Martinas Seligmanas, teigiamosios psichologijos pradininkas, dešimtmečius tyrė šį reiškinį ir priėjo prie paprastos išvados: optimizmo galima išmokti taip pat, kaip išmokstama važiuoti dviračiu.
Tai nereiškia, kad reikia ignoruoti problemas ar apsimesti, kad viskas gerai. Tikras optimizmas – tai gebėjimas matyti galimybes net tada, kai situacija sudėtinga. Ir tam reikia praktikos.
Kaip tai veikia smegenų lygmeniu
Kiekvieną kartą, kai galvojame tam tikru būdu, smegenyse sustiprėja tam tikri neuroniniai ryšiai. Jei nuolat katastrofizuojame – tas kelias tampa greitkeliu. Jei treniruojame kitokį požiūrį – formuojasi naujas kelias. Mokslininkai tai vadina neuroplastiškumu.
Tyrimai rodo, kad vos po kelių savaičių reguliarios praktikos žmonės pradeda automatiškai reaguoti optimistiškiau į stresines situacijas. Bet reikia pradėti nuo kažkur. Štai kur ateina septynių dienų planas – ne kaip stebuklingas sprendimas, o kaip struktūra, padedanti pradėti formuoti naują įprotį.
Septynių dienų planas
1–2 dienos: Stebėjimas. Pirmiausia reikia suprasti, kaip dabar galvojate. Nešiokitės užrašų knygelę ir fiksuokite momentus, kai galvojate neigiamai. Nevertinkite savęs – tiesiog stebėkite. Tai svarbu, nes negalima keisti to, ko nepastebime.
3–4 dienos: Perrašymas. Kiekvieną neigiamą mintį, kurią užfiksavote, pabandykite perrašyti. Ne į naiviai teigiamą, o į realistiškai optimistišką. Pavyzdžiui, vietoj „aš visada sugadinu viską” – „šį kartą nepavyko, bet žinau, ką daryti kitaip.” Skirtumas subtilus, bet svarbus.
5 diena: Dėkingumas su konkrečiais detaliais. Dėkingumo dienoraščiai veikia, bet tik tada, kai nerašome abstrakčiai. Vietoj „dėkoju už šeimą” – „dėkoju, kad šiandien mama paskambino ir mes juokėmės apie tą seną istoriją.” Konkretumas aktyvuoja emocijas, o emocijos įtvirtina įprotį.
6 diena: Socialinis optimizmas. Raskite žmogų, kuriam galite pasakyti kažką nuoširdaus ir teigiamo. Ne komplimentą dėl komplimento, o tikrą pastebėjimą. Tai ne tik pagerina santykius – tai sustiprina jūsų pačių optimistinę perspektyvą.
7 diena: Refleksija ir planavimas. Peržiūrėkite savaitę. Kas pasikeitė? Net mažiausias pokytis yra svarbus. Tada nuspręskite, kurią praktiką tęsite – nereikia visų septynių, pakanka vienos ar dviejų.
Kai optimizmas tampa jūsų dalimi
Septynios dienos – tai tik pradžia. Bet jos svarbios, nes parodo, kad pokytis įmanomas. Tyrimai rodo, kad naujas įprotis vidutiniškai susiformuoja per 66 dienas, tad viena savaitė – tai tik pirmasis žingsnis. Vis dėlto būtent pirmasis žingsnis yra sunkiausias.
Svarbiausia suprasti: optimizmo ugdymas nėra apie tai, kad ignoruotumėte realybę. Tai apie tai, kad išmoktumėte ją matyti pilniau – ne tik tai, kas blogai, bet ir tai, kas galima. O tai, kaip rodo ir mokslas, ir paprastas gyvenimo patyrimas, keičia viską – nuo kasdienės nuotaikos iki ilgalaikių sprendimų, kuriuos priimate.
