Optimizmas – ne charakterio bruožas, o raumenų darbas
Yra žmonių, kurie ryte atsikelia ir pasaulis jiems atrodo šviesus. Ne todėl, kad jų gyvenimas lengvesnis – tiesiog jų smegenys išmoko kitaip apdoroti tą patį realybės srautą. Ilgą laiką manėme, kad tai genetika, temperamentas, kažkas neliečiamo. Tačiau neurologai per pastaruosius du dešimtmečius gana įtikinamai parodė, kad optimizmas – tai įprotis. O įpročius galima formuoti.
Martinas Seligmanas, teigiamosios psichologijos pradininkas, savo tyrimuose pastebėjo, kad pesimistai ir optimistai skiriasi ne tuo, ką jie išgyvena, o tuo, kaip jie tai paaiškina sau. Pesimistas, praradęs darbą, sako: „Aš nevykęs.” Optimistas sako: „Šis darbas man netiko.” Tas pats faktas – visiškai skirtinga istorija, kurią žmogus pasakoja sau pačiam.
Pirmosios trys dienos: pastebėjimo menas
Negalima keisti to, ko nepastebime. Todėl pirmoji savaitės pusė skirta ne veiksmui, o stebėjimui – tam tikrai vidinei archeologijai.
Pirmą dieną tiesiog užsirašyk tris momentus, kai kažkas sekėsi. Ne kažkas grandiozinio – gal tiesiog kavos aparatas neužsikirto, gal kaimynas nusišypsojo. Smegenys turi natūralų polinkį į negatyvumą – tai evoliucinis mechanizmas, padėjęs išgyventi. Bet šiandien tas pats mechanizmas verčia mus pervertinti grėsmes ir nepamatyti to, kas eina gerai.
Antrą ir trečią dieną pridėk vieną paprastą klausimą prie kiekvienos nemalonios situacijos: „Ar tai tikrai taip ilgai truks? Ar tai tikrai paveikia visą mano gyvenimą?” Seligmanas šiuos du matmenis – laikinumą ir globalumą – laiko pagrindiniais pesimistinio mąstymo požymiais. Pesimistas mano, kad blogos situacijos yra amžinos ir visapusiškos. Optimistas – kad laikinos ir lokalios.
Vidurinė diena: sąmoningas pertrūkis
Ketvirtoji diena – savotiška atsikvėpimo vieta. Čia nereikia nieko naujo išmokti. Vietoj to – pabandyk prisiminti momentą iš praeities, kai manei, kad viskas baigta, o vėliau paaiškėjo, kad ne. Tokių momentų kiekvienas turi. Tai ne sentimentali pratybų dalis – tai smegenims skirtas įrodymas, pagrįstas tavo paties patirtimi, kad blogos situacijos praeina.
Neuromokslas čia turi ką pasakyti: kai mes sąmoningai prisimename teigiamas patirtis ir leidžiame sau jose „pasilikti” bent dvidešimt sekundžių, hipokampas pradeda jas koduoti kaip ilgalaikes atmintis. Riko Hansonas tai vadina „pozityvumo įsisavinimu” – paprasta, bet nuosekliai veikianti praktika.
Paskutinės trys dienos: naujos kalbos kūrimas
Penktą dieną atkreipk dėmesį į tai, kaip kalbi – ne tik su kitais, bet su savimi. Vidinė kalba yra galingesnė nei manome. „Turiu” ir „noriu” – skirtingi pasauliai. „Niekada nesiseka” ir „šįkart nepavyko” – skirtingos realybės, nors faktai tie patys.
Šeštą dieną pabandyk tai, ką psichologai vadina geriausio galimo „aš” vizualizacija. Penketą minučių parašyk apie save po penkerių metų – tokį, koks norėtum būti, jei viskas klostytųsi gerai. Tyrimai rodo, kad ši pratybų forma didina teigiamą nuotaiką ir vidinę motyvaciją net po vieno bandymo. Po savaitės ji pradeda keisti tai, kaip žmogus mato savo dabartines galimybes.
Septintą dieną – nieko naujo. Tik grįžk prie pirmosios dienos užrašų ir palygink. Ne tam, kad pamatytum stebuklingą transformaciją – savaitė per trumpa stebuklams. Bet tam, kad pastebėtum, ar kažkas pasikeitė dėmesio kryptimi. Dažnai pasikeitęs.
Kai įprotis tampa oru, kuriuo kvėpuoji
Optimizmas po savaitės neatsiras kaip naujas baldas kambaryje. Jis atsiranda kitaip – tyliau, pamažu, kaip akcentas, kuris keičiasi ilgai gyvenant kitoje šalyje. Vieną dieną pastebi, kad reaguoji kitaip, nei reaguodavai anksčiau, ir nebeprisimeni tiksliai, kada tas pokytis įvyko.
Svarbiausia čia ne technika – technikų yra dešimtys, ir visos jos tam tikru mastu veikia. Svarbiausia yra nuoseklumas ir nuoširdumas sau. Nes galima mechaniškai užsirašyti tris gerus dalykus ir nieko nepajusti. O galima sustoti, tikrai sustoti, ir leisti sau suprasti, kad diena, kurioje kažkas sekėsi, buvo tikra. Kad tu buvai joje. Kad tai svarbu.
Optimizmas nėra naivumas ir ne akių užmerkimas prieš sunkumus. Tai pasirinkimas matyti platesnį paveikslą – tokį, kuriame sunkumai egzistuoja, bet neužima viso kadro.
