Kodėl nuolat sekti naujienas tampa psichologine našta
Prisipažinsiu atvirai – dar prieš kelerius metus buvau tas žmogus, kuris patikrinda naujienas iš ryto dar neišlipęs iš lovos. Telefono ekranas švietė tamsoje, o aš skrolindavau per antraštes apie kataklizmus, politinius skandalus ir įvairias pasaulio nelaimes. Maniau, kad būti informuotam reiškia būti atsakingam piliečiu. Tačiau po kurio laiko pastebėjau, kad jaučiuosi nuolat įtempęs, nervingas ir kažkaip… sunkus. Lyg nešiočiau ant pečių visų pasaulio problemų naštą.
Pasirodo, tai ne tik mano asmeninė patirtis. Psichologai šį reiškinį vadina „doomscrolling” arba „negatyvumo sūkuriu”. Mūsų smegenys evoliucijos dėka yra suprogramuotos labiau reaguoti į neigiamą informaciją – tai buvo išgyvenimo mechanizmas, kai reikėjo greitai atpažinti pavojus. Problema ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje pavojų nebėra (bent jau ne tokių, nuo kurių reikėtų bėgti), bet smegenys vis tiek reaguoja į kiekvieną negatyvią antraštę taip, lyg tai būtų tiesioginis pavojus mūsų gyvybei.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie intensyviai seka naujienas, dažniau patiria nerimo sutrikimus, depresiją ir net fizinių sveikatos problemų. Vienas Harvardo universiteto tyrimas atskleidė, kad per daug naujienų vartojimas gali sukelti tokius pačius streso hormonų šuolius kaip ir realios grėsmės situacijos. Vadinasi, mūsų kūnas negeba atskirti, ar mes tikrai pavojuje, ar tiesiog skaitome apie pavojų kitame žemyno gale.
Kaip žiniasklaida manipuliuoja mūsų dėmesiu
Turiu draugę, kuri dirba žurnaliste. Kartą per kavą ji man prisipažino, kad redakcijose egzistuoja neoficiali taisyklė: „jei kraujuoja, tai veda”. Kitaip tariant, kuo dramatiškesnė, baisesnė ar šokiruojančia antraštė, tuo didesnė tikimybė, kad žmonės paspaus ir skaitys. Tai ne sąmokslo teorija – tai paprasta verslo logika. Žiniasklaidos kompanijos uždirba iš reklamos, o reklamos kaina priklauso nuo skaitytojų skaičiaus. Todėl jų tikslas – prikaustyt jūsų dėmesį bet kokia kaina.
Šis modelis sukuria savotišką užburtą ratą. Mes spauskame ant sensacingų antraščių, nes mūsų smegenys negali atsispirti pavojaus signalams. Žiniasklaida mato, kad tokios antraštės veikia, todėl jų gamina dar daugiau. O mes tampame vis labiau priklausomi nuo šio negatyvumo srauto, nors jis mus daro nelaimingus.
Be to, socialiniai tinklai šį efektą dar labiau sustiprina. Algoritmai moka, kad emocionaliai įkrautas turinys generuoja daugiau reakcijų – komentarų, dalijimųsi, diskusijų. Todėl jūsų naujienų srautas automatiškai pripildomas būtent to tipo informacijos, kuri sukelia stipriausias emocijas. Ir dažniausiai tai būna pyktis, baimė ar šokas, o ne džiaugsmas ar ramybė.
Vikarinis traumos efektas ir empatijos nuovargis
Kai pirmą kartą išgirdau terminą „vikarinis traumos efektas”, pagalvojau, kad tai kažkas, kas liečia tik psichoterapeutus ar gelbėtojus. Bet pasirodo, kad bet kas, kas nuolat stebi traumuojančius įvykius per žiniasklaidą, gali patirti panašius simptomus kaip ir tie, kurie patyrė traumą tiesiogiai.
Atsimenu, kaip prieš kelerius metus intensyviai sekiau vieną humanitarinę krizę. Žiūrėjau vaizdo įrašus, skaičiau liudijimus, dalyvavau diskusijose. Norėjau suprasti, padėti, būti solidarus. Bet po kelių savaičių pajutau keistą tuštumą. Nebegalėjau jausti empatijos – ne todėl, kad man nerūpėjo, bet todėl, kad mano emociniai resursai buvo išsekę. Tai ir yra empatijos nuovargis – būsena, kai jūsų gebėjimas jausti užuojautą laikinai „perdega” nuo per didelio emocinio krūvio.
Psichologė Sarah Konrath iš Indianos universiteto tyrinėjo šį fenomeną ir atrado, kad nuolatinis traumuojančių naujienų stebėjimas gali sumažinti mūsų bendrą empatiškumą kasdieniame gyvenime. Paradoksalu, bet bandydami būti informuoti apie pasaulio kančias, galime tapti mažiau jautrūs žmonėms šalia mūsų.
Pirmasis būdas: nustatykite aiškias naujienų vartojimo ribas
Gerai, dabar pereikime prie praktinių dalykų. Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – nustoti leisti naujienoms valdyti jūsų dieną. Aš sau nustatžiau labai paprastą taisyklę: naujienas tikrinu tik du kartus per dieną – vieną kartą pietų metu ir vieną kartą vakare. Ne iš ryto (nes tai nustato visai dienai negatyvų toną) ir ne prieš miegą (nes tai gadina miego kokybę).
Konkrečiai rekomenduoju taip: pasirinkite du 15 minučių laiko langus per dieną naujienoms. Nustatykite laikmatį. Kai jis suskamba – uždarote naujienų programėles ar svetaines, nesvarbu, ar perskaitėte viską, ar ne. Pasaulis nesugrįš, jei neperskaitysite dar vienos antraštės, tikrai.
Taip pat labai padeda išjungti visus naujienų pranešimus telefone. Visi tuos „breaking news” pranešimus, kurie iššoka bet kuriuo paros metu. Dažniausiai tai nėra tikrai skubios naujienos, kurias turite žinoti DABAR. Tai tiesiog žiniasklaidos kompanijos kovoja už jūsų dėmesį. Išjunkite juos visus – pajusite, kaip sumažės nerimo lygis.
Antrasis būdas: diversifikuokite informacijos šaltinius
Viena didžiausių problemų šiuolaikinėje žiniasklaidoje yra tai, kad mes linkę užsidaryti savo informaciniuose burbulluose. Sekame tuos pačius šaltinius, kurie patvirtina mūsų pasaulėžiūrą, ir ignoruojame kitus. Tai ne tik riboja mūsų supratimą apie pasaulį, bet ir didina stresą – nes mūsų pasirinkti šaltiniai dažnai pabrėžia būtent tas problemas, kurios mums labiausiai rūpi (ir labiausiai mus jaudina).
Mano asmeninis sprendimas buvo pradėti skaityti bent vieną užsienio šaltinį, kuris žvelgia į pasaulio įvykius iš visai kitos perspektyvos. Tai padėjo suprasti, kad daugelis dalykų, kurie man atrodė kaip pasaulio pabaiga, iš kitos pusės atrodo visai kitaip. Ne todėl, kad viena pusė teisi, o kita ne – tiesiog realybė yra daug sudėtingesnė nei bet kuri viena naratyvo versija.
Taip pat rekomenduoju įtraukti į savo naujienų dietą bent kelis šaltinius, kurie orientuoti į konstruktyvų žurnalizmą. Tai naujienų stilius, kuris neslepia problemų, bet kartu ieško ir sprendimų. Pavyzdžiui, straipsnis ne tik apie klimato kaitą, bet ir apie konkrečias bendruomenes, kurios sėkmingai įgyvendina tvarius sprendimus. Tai keičia visą jūsų santykį su informacija – iš bejėgiškumo jausmo link galimybių matomo.
Trečiasis būdas: praktikuokite aktyvų, o ne pasyvų naujienų vartojimą
Yra milžiniškas skirtumas tarp pasyvaus skrolinimo per naujienas ir aktyvaus informacijos ieškojimo. Pasyvus vartojimas – tai kai atidarote socialinių tinklų programėlę ar naujienų portalą ir tiesiog leidžiate informacijos srautui jus užlieti. Jūs nežinote, ką rasite, ir dažnai baigiasi tuo, kad praleidžiate valandą skaitydami dalykus, kurių iš tikrųjų nenorėjote žinoti.
Aktyvus vartojimas – tai kai jūs turite konkretų klausimą ar temą, apie kurią norite sužinoti daugiau. Atidarote patikimą šaltinį, ieškote informacijos apie tą konkretų dalyką, perskaitote, galbūt patikrinat keliuose šaltiniuose, ir uždarote. Viskas. Nėra begalinio skrolinimo, nėra atsitiktinių negatyvių antraščių, kurios pagauna jūsų dėmesį.
Aš sau sukūriau tokią praktiką: jei noriu sužinoti apie kažkokį įvykį, užsirašau klausimą. Pavyzdžiui: „Kas nutiko su ta nauja aplinkosaugos politika?” Tada skiru tam laiką, randu atsakymą ir užsirašau pagrindinius dalykus. Šis procesas man padeda jaustis, kad aš valdau informaciją, o ne ji mane.
Ketvirtasis būdas: balansavimas su pozityviomis naujienomis
Ne, aš nekalbu apie tai, kad reikia ignoruoti realias problemas ir skaityti tik apie kačiukus. Bet yra tikra problema, kai 95% mūsų suvartojamos informacijos yra negatyvi. Tai sukuria iškraipytą pasaulio vaizdą – mes pradedame tikėti, kad viskas blogai ir vis blogėja, nors statistiškai daugelis dalykų (skurdas, smurtas, ligos) iš tikrųjų gerėja.
Rekomenduoju įtraukti į savo naujienų dietą bent vieną šaltinį, kuris fokusuojasi į pozityvius pokyčius. Yra puikių platformų, tokių kaip „Positive News”, „Good News Network” ar „Future Crunch”, kurios renka naujienas apie mokslo pažangą, socialines inovacijas, aplinkosaugos pergales ir panašiai. Tai ne „fake news” ar iliuzijos – tai tikri įvykiai, kurie tiesiog netelpa į įprastą žiniasklaidos naratyvą, nes nėra pakankamai dramatiški.
Aš sau nustatžiau tokią proporciją: viena pozityvi naujiena už kiekvieną negatyvią, kurią perskaičiau. Tai gali skambėti dirbtinai, bet iš tikrųjų tai tiesiog atkuria realesnį pasaulio vaizdą. Pasaulyje vyksta ir blogų, ir gerų dalykų – kodėl turėčiau žinoti tik apie blogus?
Penktasis būdas: transformuokite informaciją į veiksmą
Vienas didžiausių streso šaltinių, susijusių su naujienomis, yra bejėgiškumo jausmas. Mes skaitome apie baisias problemas, jaučiamės blogai, bet nežinome, ką su tuo daryti. Šis neišspręstas emocinis krūvis kaupiasi ir virsta chroniniu nerimu.
Sprendimas? Kiekvieną kartą, kai perskaičiau apie problemą, kuri mane tikrai jaudina, užduodu sau klausimą: „Ką AŠ galiu padaryti dėl to?” Kartais atsakymas yra „nieko konkretaus”, ir tai irgi gerai – tada tiesiog pripažįstu, kad tai ne mano kova, ir leidžiu sau paleisti. Bet dažnai yra kažkas, ką galiu padaryti: pasirašyti peticiją, paaukoti, pakeisti savo elgesį, pakalbėti su kitais, parašyti laišką politikui.
Pavyzdžiui, kai skaičiau apie plastiko taršą vandenynuose, vietoj to, kad tiesiog jaučiausi blogai, nusprendžiau per mėnesį atsisakyti vienkartinio plastiko savo kasdienybėje. Tai buvo konkretus veiksmas, kuris man grąžino jausmą, kad turiu bent šiek tiek kontrolės. Ar tai išsprendė globalią problemą? Žinoma, ne. Bet ar tai padėjo man jaustis geriau ir faktiškai prisidėti prie sprendimo? Tikrai taip.
Šeštasis būdas: kultivuokite kritinį mąstymą ir žiniasklaidos raštingumą
Viena priežasčių, kodėl naujienos mus taip veikia, yra ta, kad mes jas priimame kaip objektyvią tiesą. Bet kiekviena naujiena yra kažkieno pasirinkimas – ką pranešti, kaip pranešti, kokius žodžius naudoti, kokį vaizdą parodyti. Kai pradedi tai suprasti, naujienos tampa mažiau bauginančios, nes matai jas kaip tai, kas jos yra – viena iš daugelio galimų istorijų apie tai, kas vyksta pasaulyje.
Pradėkite užduoti sau klausimus: Kas parašė šį straipsnį? Kokie jų šaltiniai? Ar jie turi kokią nors darbotvarkę? Kokia informacija čia pateikta, o kokia praleista? Kaip aš jaučiuosi skaitydamas tai – ir ar būtent taip autorius nori, kad jaučiausi?
Aš sau sukūriau tokią praktiką: jei kuri nors antraštė sukelia stiprią emocinę reakciją (ypač pyktį ar baimę), sustoju ir perskaičiau ją dar kartą, šįkart atkreipdamas dėmesį į kalbą. Dažnai pastebiu manipuliacinius žodžius, perdėjimus ar emociškai įkrautus terminus, kurie sukurti ne informuoti, o sukelti reakciją. Kai tai pamatai, jau esi mažiau pažeidžiamas.
Septintasis būdas: sukurkite naujienų detokso ritualus
Galiausiai, nesvarbu, kaip sąmoningai bandote vartoti naujienas, kartais tiesiog reikia pertraukos. Aš sau įvedžiau „naujienų detokso savaitgalius” – vieną savaitgalį per mėnesį visiškai atsiriboju nuo visų naujienų. Jokių naujienų portalų, jokių socialinių tinklų, jokių diskusijų apie politiką ar pasaulio įvykius.
Pirmą kartą tai padarius buvo keista. Jautėsi tarsi kažko trūktų, buvo nerimas, kad praleisiu kažką svarbaus. Bet po kelių valandų atėjo nuostabus ramybės jausmas. Staiga turėjau tiek daug mentalinės erdvės! Galėjau pagalvoti apie savo gyvenimą, savo planus, žmones šalia manęs. Pasaulis nesibaigė, o aš grįžau pirmadienį atsinaujinęs ir su aiškesne galva.
Nebūtina daryti viso savaitgalio – galite pradėti nuo vienos dienos ar net kelių valandų. Svarbu tai, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas, ne tiesiog atsitiktinė pertrauka. Pasakykite sau: „Šiandien aš renkuosi nebūti informuotas apie pasaulio problemas, ir tai yra gerai.”
Taip pat rekomenduoju sukurti ritualus, kurie padeda „nuplauti” naujienų poveikį. Man padeda pasivaikščiojimas gamtoje po naujienų skaitymo, arba kelios minutės meditacijos, arba net tiesiog gilūs kvėpavimai. Tai padeda smegenims suprasti, kad pavojus praėjo (nors jo ir nebuvo), ir grįžti į normalią būseną.
Kai informuotumas tampa išmintimi, o ne našta
Žinote, kas įdomiausia? Po to, kai pradėjau taikyti šiuos būdus, aš tapau LABIAU informuotas, o ne mažiau. Galbūt žinau mažiau smulkmenų apie kiekvieną skandalą ar sensaciją, bet turiu gilesnį supratimą apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Turiu daugiau mentalinės energijos analizuoti, mąstyti kritiškai, ieškoti sprendimų.
Naujienos nebėra mano priešas ar priklausomybė – jos tapo įrankiu. Aš jas naudoju, kai man reikia, o ne jos naudoja mane. Ir tai kardinaliai pakeitė mano psichologinę savijautą. Nebesijaučiu nuolat įtempęs, nebepatiriu to begalinio nerimo, kad pasaulis griūva. Vietoj to jaučiu ramų susirūpinimą dėl realių problemų ir motyvaciją daryti tai, kas mano galioje.
Galiausiai, svarbu prisiminti, kad būti informuotam piliečiu nereiškia kankinti save nuolatiniu negatyvumo srautu. Galite rūpintis pasauliu, nesinešdami viso jo skausmo ant savo pečių. Galite būti angažuoti, nenuskęsdami naujienų potvynyje. Tai ne egoizmas – tai išmintis. Nes tik būdami psichologiškai sveiki ir subalansuoti, galime realiai prisidėti prie teigiamų pokyčių.
Tad pradėkite nuo mažų žingsnių. Pasirinkite vieną ar du būdus iš šių septynių ir išbandykite juos savaitę. Stebėkite, kaip keičiasi jūsų savijautą. Ir prisiminkite – pasaulis egzistavo prieš 24/7 naujienų ciklą, ir jūs galite gyventi pilnavertį, informuotą gyvenimą be nuolatinio naujienų srautą. Jūsų psichologinė sveikata yra per brangi, kad ją aukotumėte ant sensacingų antraščių altoriaus.
