Naujienų srautas kaip nenutrūkstama upė
Prabundu ryte ir pirmas dalykas, kurį daro mano ranka – siekia telefono. Dar neatsimerkęs iki galo, jau slenku per naujienų antraštes. Karas, ekonominė krizė, klimato katastrofa, politiniai skandalai. Ir tai dar tik pirmos penkios minutės po pabudimo. Skamba pažįstamai? Gyvename laikais, kai informacija plūsta į mus iš visų pusių – kaip nenutrūkstama upė, kurios srovėje kartais sunku išsilaikyti ant kojų.
Mūsų protėviai naujienų laukdavo dienraščio, kuris atkeliaudavo kartą per dieną. Vėliau atsirado radijas, televizija, o dabar – šis begalinis skaitmeninis srautas. Socialiniai tinklai, naujienų portalai, pranešimai telefone, ekranai viešose vietose – informacija mus persekioja net tada, kai jos aktyviai neieškome. Ir štai čia slypi paradoksas: niekada istorijoje nebuvome tokie informuoti, tačiau kartu – tokie neramūs, išsekę ir apkrauti.
Psichologai jau seniai kalba apie naujienų nuovargį, o kai kurie net vadina jį šiuolaikine epidemija. Mūsų smegenys, evoliucijos sukurtos atpažinti pavojus aplinkoje, reaguoja į kiekvieną negatyvią antraštę tarsi į asmeninę grėsmę. Problema ta, kad dabar tų „grėsmių” yra šimtai per dieną, ir jos ateina iš viso pasaulio.
Kodėl blogos naujienos lipnios kaip lipnus lipukas
Turiu prisipažinti – kartais sugaunu save skaitantį tą pačią baisią naujieną keliuose skirtinguose portaluose. Tarsi tikėčiausi, kad antras ar trečias šaltinis pasakys ką nors geresnio. Bet kodėl taip darau? Kodėl mes visi taip darome?
Atsakymas glūdi mūsų evoliucijoje. Smegenys yra suprogramuotos labiau reaguoti į neigiamą informaciją – tai vadinama negatyvumo šališkumu. Kai mūsų protėviai gyveno savanuose, gebėjimas greitai pastebėti pavojų ir jį įsiminti buvo gyvybiškai svarbus. Tie, kurie geriau įsidėmėjo, kur slypi liūtas, išgyveno ir perdavė savo genus. O tie, kurie daugiau dėmesio skyrė gražioms gėlėms – na, jie tapo liūto pietumis.
Šiandien liūtų aplinkui nebėra, bet mūsų smegenys vis dar veikia pagal tą patį principą. Todėl naujienų portalai puikiai žino: negatyvi antraštė sulauks daugiau paspaudimų nei pozityvi. „Ekonomika auga” niekada nesulauks tiek dėmesio kaip „Artėja ekonominė krizė”. Tai ne sąmokslas – tai tiesiog biologija.
Tyrimai rodo, kad net trumpas negatyvių naujienų skaitymas gali padidinti streso lygį, sukelti nerimo jausmą ir pabloginti nuotaiką kelioms valandoms. O jei tai darote kasdien, kelis kartus per dieną? Efektas kaupiasi. Žmonės, kurie intensyviai seka naujienas, dažniau patiria depresijos simptomus, miega prasčiau ir jaučiasi labiau bejėgiai.
Kai informuotumas virsta priklausomybe
Mano draugė Rasa prisipažino, kad per pandemiją patikrinti naujienų portalą tapo beveik obsesija. Kas valandą, o kartais ir dažniau. Naktį keldavosi patikrinti, ar nepasirodė naujų pranešimų. „Jaučiausi, kad turiu žinoti viską, kas vyksta. Kad jei nepatikrįsiu, praleisiu kažką svarbaus”, – pasakojo ji.
Tai nėra unikali istorija. Daugelis mūsų esame patyrę šį jausmą – baimę praleisti svarbią informaciją, FOMO (fear of missing out) naujienų versija. Bet štai kas įdomu: kuo daugiau naujienų vartojame, tuo mažiau iš tikrųjų suprantame apie pasaulį. Skamba paradoksaliai, bet tai tiesa.
Nuolatinis naujienų srautas dažniausiai susideda iš fragmentiškų, konteksto neturinčių informacijos gabalėlių. Mes sužinome, KAS įvyko, bet ne KODĖL tai įvyko ar KĄ tai iš tikrųjų reiškia. Tai kaip bandyti suprasti filmą žiūrint tik atsitiktinius trijų sekundžių fragmentus. Galiausiai jaučiamės apkrauti informacija, bet ne išmanesni – tik labiau sutrikę ir neramūs.
Be to, nuolatinis naujienų tikrinimas trukdo mūsų gebėjimui susikaupti. Kiekvieną kartą, kai pertraukiame darbą ar poilsį dėl naujienų, mūsų smegenyms reikia laiko vėl sugrįžti į ankstesnę būseną. Mokslininkai apskaičiavo, kad vidutiniškai tam reikia apie 23 minučių. Jei tikrinate naujienas kas valandą, jūsų smegenys iš esmės niekada nebūna visiškai susitelkusios.
Naujienų dieta: ne viskas, kas siūloma, yra maistinga
Pradėjau galvoti apie naujienas kaip apie maistą. Yra greito maisto – pigaus, lengvai prieinamo, bet nesuteikiančio tikros mitybinės vertės. Ir yra maistingo, kokybiškai paruošto maisto, kuris iš tikrųjų maitina kūną. Tas pats galioja ir informacijai.
Dauguma naujienų, kurias vartojame kasdien, yra informacinis greitas maistas. Sensacingi įvykiai, skandalai, dramatiški įvykiai – visa tai sukurta greitam suvartojimui ir momentinei reakcijai. Bet ar tai iš tikrųjų padeda mums geriau suprasti pasaulį ar priimti geresnius sprendimus? Dažniausiai ne.
Kokybiškas informacijos šaltinis – tai gilesnė analizė, kontekstas, įvairių perspektyvų nagrinėjimas. Tai ilgesni straipsniai, dokumentiniai filmai, knygos, podkastai, kurie leidžia iš tikrųjų suprasti sudėtingas temas. Taip, jų suvartojimas užtrunka ilgiau, bet ir nauda nepalyginama didesnė.
Pradėjau taikyti tai, ką vadinu „naujienų dieta”. Vietoj to, kad visą dieną kramtyčiau informacinius užkandžius, skyriau vieną konkretų laiką per dieną naujienoms. Dvidešimt minučių ryte su kava. Ir tiek. Jei kas nors iš tikrųjų svarbu įvyks, aš sužinosiu. Pasitikėkite, pasaulis nepasikeis dramatiškai per tas kelias valandas, kol jūs nežiūrite naujienų.
Pozityvumo šaltiniai slepiasi netikėtose vietose
Bet čia ne tik apie tai, ko atsisakyti. Dar svarbiau – ką įtraukti. Supratau, kad aktyviai turiu ieškoti pozityvių, įkvepiančių istorijų, nes jos pačios manęs neras. Algoritmai ir naujienų redaktoriai žino, kad negatyvumas parduoda, todėl jis dominuoja.
Yra puikių iniciatyvų, kurios sąmoningai sutelkia dėmesį į pozityvias naujienas. „Good News Network”, „Positive News”, „The Happy Broadcast” – tai tik keletas pavyzdžių. Ne, tai ne naivus pasaulio rožiniais akiniais žiūrėjimas. Tai tiesiog subalansuotas požiūris. Pasaulyje vyksta ir baisių, ir nuostabių dalykų. Kodėl turėtume matyti tik vieną pusę?
Pradėjau sekti mokslininkus, kurie dalijasi atradimais. Architektus, kurie kuria tvarią ateitį. Aktyvistus, kurie sprendžia realias problemas. Paprastus žmones, kurie daro neįtikėtinus dalykus savo bendruomenėse. Šios istorijos egzistuoja, jos tiesiog nėra pirmame puslapyje.
Viena mano mėgstamiausių atradimų – vietinės naujienos apie konkrečius projektus ir iniciatyvas. Vietoj to, kad skaityčiau apie globalias problemas, kurias jokiu būdu negaliu paveikti, pradėjau domėtis tuo, kas vyksta mano mieste, rajone, bendruomenėje. Ir žinote ką? Tai ne tik kėlė nuotaiką, bet ir įkvėpė įsitraukti, prisidėti, tapti dalimi sprendimo.
Kritinio mąstymo svarba informacijos amžiuje
Mano tėvas, užaugęs sovietmečiu, visada sakydavo: „Netikėk viskuo, ką girdi.” Tada tai buvo apie propagandą. Dabar tai dar aktualiau, nors priežastys kitokios. Gyvename ne tik informacijos, bet ir dezinformacijos amžiuje.
Išmokau užduoti sau keletą klausimų prieš reaguodamas į bet kokią naujieną. Pirma: kas yra šaltinis ir kokia jo reputacija? Antra: ar ši informacija patvirtinta kituose patikimuose šaltiniuose? Trečia: kokia yra visa istorija, ne tik antraštė? Ketvirta: kas naudojasi tuo, kad aš tuo tikiu ar jaučiuosi tam tikru būdu?
Ypač tas paskutinis klausimas yra svarbus. Daugelis antraščių sukurtos ne informuoti, o sukelti emociją – pyktį, baimę, pasipiktinimą. Nes emocija verčia spausti, dalintis, komentuoti. Kai supratau šį mechanizmą, pradėjau jį matyti visur. Ir tai man davė galią rinktis – reaguoti ar ne.
Taip pat svarbu suprasti, kad nežinojimas yra gerai. Ne, rimtai. Nebūtina turėti nuomonę apie kiekvieną įvykį pasaulyje. Nebūtina žinoti visų detalių apie kiekvieną krizę. Kartais „nežinau” arba „man reikia daugiau informacijos” yra protingiausias atsakymas. Tai atpalaiduoja ir leidžia išvengti nuolatinio spaudimo būti informuotam apie viską.
Technologijos gali būti sąjungininkas, ne priešas
Ilgai kaltinau technologijas dėl savo naujienų priklausomybės. Bet paskui supratau – technologijos yra neutralios. Viskas priklauso nuo to, kaip jas naudojame.
Pradėjau nuo pranešimų išjungimo. Visi. Na, beveik visi – palikau tik tuos, kurie iš tikrųjų svarbūs (šeima, darbas). Naujienų programėlės nebegali manęs trukdyti savo „skubiais” pranešimais apie įvykius, kurie iš tikrųjų nėra nei skubūs, nei aktualūs mano gyvenimui.
Paskui atradau įvairius įrankius, kurie padeda filtruoti turinį. RSS skaitytuvai leidžia man pačiam pasirinkti, kokius šaltinius sekti, vietoj to, kad algoritmai spręstų už mane. Yra programėlės, kurios blokuoja tam tikrus raktažodžius ar temas – jei žinau, kad tam tikros naujienos man kelia nerimą, bet neprideda vertės, galiu jas tiesiog išfiltruoti.
Ekrano laiko stebėjimo funkcijos buvo tikras akių atvėrimas. Pamatęs, kad per dieną praleidžiu dvi valandas naujienų programėlėse, pajutau gėdą. Bet tai taip pat buvo motyvacija keistis. Nustatiau sau limitus – ne daugiau kaip 20 minučių per dieną naujienoms. Iš pradžių buvo sunku, bet po kelių savaičių tapo nauja norma.
Dar vienas naudingas įrankis – „read it later” programėlės. Vietoj to, kad skaitytumėte kiekvieną įdomią nuorodą iš karto, išsaugokite ją vėlesniam laikui. Dauguma tų straipsnių, kurie atrodė tokie svarbūs momentu, po kelių valandų ar dienų jau nebeatrodo tokie aktualūs. Tai padeda atsijoti tikrai vertingą turinį nuo momentinio triukšmo.
Kai naujienos tampa tiltu, o ne siena
Įdomiausia, kad keisdamas savo santykį su naujienomis, pakeitiau ir santykį su žmonėmis. Anksčiau pokalbiai dažnai sukdavosi apie naujausius skandalus ar katastrofas. Visi dalindavomės paskutinėmis baisybėmis, kurių girdėjome, ir tai kūrė tokią kolektyvinę negatyvumo aurą.
Dabar bandau sąmoningai nukreipti pokalbius kita linkme. Ne ignoruoti realijas, bet ieškoti balanso. „Taip, girdėjau apie tą problemą. O ar žinai apie tą projektą, kuris bando ją spręsti?” Arba: „Taip, tai liūdna. Bet pasakyk, kas gero nutiko tau šią savaitę?”
Pastebėjau, kad žmonės dažnai su palengvėjimu priima tokį pokalbio posūkį. Tarsi visi būtume įstrigę šiame negatyvumo rate ir lauktume, kad kas nors pasiūlytų išeitį. Dalijimasis gerais dalykais, įkvepiantys pokalbiai, konstruktyvios diskusijos apie sprendimus – visa tai stiprina ryšius, vietoj to, kad juos ardytų per kolektyvinį stresą.
Taip pat atradau vertę gilesnėse diskusijose apie sudėtingas temas. Vietoj paviršutiniškų komentarų apie naujausią skandalą, bandau suprasti platesnius kontekstus. Kodėl taip atsitiko? Kokie yra sisteminiai veiksniai? Kas galėtų būti sprendimai? Tokie pokalbiai reikalauja daugiau pastangų, bet jie ir daug vertingesni.
Ir svarbiausia – išmokau ribų. Gerai pasakyti: „Atsiprašau, bet šiandien nenoriu kalbėti apie politiką/karą/krizę.” Gerai pasirinkti momentus, kada būti informuotam ir įsitraukusiam, o kada tiesiog gyventi savo gyvenimą, džiaugtis akimirka, būti su mylimais žmonėmis be pasaulio problemų naštos ant pečių.
Gyvenimas tarp informuotumo ir ramybės
Nesakau, kad visiškai atsiribojau nuo naujienų. Tai būtų nei įmanoma, nei pageidautina. Gyvename bendruomenėse, visuomenėse, pasaulyje – ir tam tikras informuotumo lygis yra svarbus. Bet radau balansą, kuris man veikia.
Dabar naujienų skaitymas yra sąmoningas pasirinkimas, o ne automatinis refleksas. Renkuosi kokybę, ne kiekį. Ieškau konteksto, ne tik antraščių. Sutelkiu dėmesį į tai, ką galiu paveikti, o ne į tai, kas vyksta už tūkstančių kilometrų ir yra visiškai už mano kontrolės ribų.
Atradau, kad pozityvumas nėra naivumas. Galima būti realistiškai nusiteikusiam, pripažinti pasaulio problemas ir kartu matyti pažangą, sprendimus, gražius dalykus. Iš tikrųjų, būtent toks subalansuotas požiūris leidžia išlikti psichologiškai sveikam ir kartu aktyviam, įsitraukusiam piliečiui.
Mano rytas dabar atrodo kitaip. Prabundu ir vietoj telefono siekiu stiklinės vandens. Meditacija ar tempimas. Pusryčiai be ekranų. Ir tik paskui, kai esu pasiruošęs, skiru laiką naujienoms – bet kontroliuojamai, sąmoningai, su kritišku mąstymu. Ir žinote ką? Pasaulis nesugriuvo dėl to, kad nepatikrinu naujienų kas valandą. Bet mano gerovė pagerėjo dramatiškai.
Galiausiai supratau, kad naujienos – tai tik vienas iš daugelio būdų suprasti pasaulį. Yra knygos, pokalbiai, asmeninė patirtis, menas, gamta. Visi šie šaltiniai kartu sudaro daug turtingesnį pasaulio supratimą nei bet koks naujienų portalas. Naujienos gali būti naudingos, bet jos neturėtų būti vienintelis ar net pagrindinis langas į pasaulį. Tai tik vienas mažas langelis didelėje sienoje – ir mes patys galime pasirinkti, per kuriuos langus žiūrėti ir kaip dažnai.
