Optimizmas – ne charakterio bruožas, o įprotis
Daugelis žmonių mano, kad optimizmas – tai kažkas, su kuo gimstama arba ne. Kad vieni žmonės tiesiog yra linksmesni, o kiti – ne, ir čia nieko nepakeisi. Tačiau tyrimai rodo ką kita. Optimizmas labiau primena raumenį nei genetinį kodą – jį galima treniruoti, stiprinti, ugdyti.
Tai nereiškia, kad reikia vaikščioti su priverstine šypsena ar ignoruoti problemas. Natūralus optimizmas – tai gebėjimas matyti galimybes ten, kur jos iš tiesų egzistuoja, o ne ten, kur norisi jas matyti.
Ką sako mokslas
Neuropsichologai jau kurį laiką tiria, kaip smegenyse formuojasi neigiamas ir teigiamas požiūris į pasaulį. Vienas iš pastebėjimų – smegenys turi natūralų polinkį į negatyvumą. Tai evoliucinis mechanizmas: grėsmės pastebėjimas buvo svarbiau nei malonumų siekimas. Problema ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje šis mechanizmas dažnai veikia pertekliškai.
Geroji žinia – neuroplastiškumas. Smegenys keičiasi priklausomai nuo to, ką darome reguliariai. Ir tai nėra metafora.
Septyni būdai, kurie iš tiesų veikia
1. Dėkingumo praktika – bet ne ta, kurią visi žino. Užrašyti tris dalykus, už kuriuos esi dėkingas, – tai geras pradžios taškas. Tačiau efektyviau yra ne tik išvardinti, bet ir trumpai pagalvoti, kodėl kiekvienas iš tų dalykų galėjo ir neįvykti. Ši perspektyva keičia tai, kaip smegenyse apdorojama informacija.
2. Fizinis aktyvumas – net ir minimalus. 20–30 minučių ėjimo kelis kartus per savaitę pastebiamai veikia nuotaiką. Ne todėl, kad tai „sveika” abstrakčia prasme, o todėl, kad fizinis judėjimas tiesiogiai veikia dopamino ir serotonino lygį.
3. Socialiniai ryšiai – kokybė, ne kiekybė. Vienas tikras pokalbis per savaitę duoda daugiau nei dešimt paviršutiniškų. Tyrimai nuosekliai rodo, kad santykių kokybė yra vienas stipriausių gerovės prediktorių.
4. Kalbos apie save stebėjimas. Tai, kaip žmogus kalba pats su savimi, formuoja tai, kaip jis interpretuoja įvykius. „Visada man taip” ir „šį kartą nepavyko” – tai ne tas pats, nors aprašo tą pačią situaciją.
5. Mažų laimėjimų fiksavimas. Smegenys linkusios ignoruoti tai, kas pavyko, ir koncentruotis į tai, kas nepavyko. Sąmoningas dėmesys net nedideliems pasiekimams koreguoja šį polinkį.
6. Ekspozicija nepatogumui. Tai skamba paradoksaliai, bet žmonės, kurie reguliariai susiduria su nedideliais iššūkiais ir juos įveikia, ilgainiui jaučiasi atsparesni ir labiau pasitikintys savimi. Komforto zona yra patogi, bet ji nestiprėja.
7. Miegas. Chroniškas miego trūkumas tiesiogiai veikia emocijų reguliavimą. Žmogus, kuris miega per mažai, reaguoja į stresą stipriau ir greičiau. Tai ne nuomonė – tai fiziologija.
Vietoj pabaigos – apie lūkesčius
Nė vienas iš šių būdų nėra stebuklingas. Jie nepavers gyvenimo lengvu ar tobulu. Tačiau reguliariai taikomi, jie keičia tai, kaip žmogus interpretuoja kasdienybę – ne dramatiškai, o pamažu, kaip keičiasi bet koks įprotis.
Optimizmas nėra naivumas. Jis nereikalauja ignoruoti to, kas sunku. Jis tiesiog leidžia matyti platesnį paveikslą – tokį, kuriame yra ir sunkumai, ir galimybės. Ir tai, ko gero, yra pakankamas tikslas.
