Optimizmas iš buteliuko – ar tikrai taip paprasta?
Internetas pilnas straipsnių apie tai, kaip tapti laimingesniam per septynias dienas, dešimt žingsnių ar tris kvėpavimo pratimus. Ir štai dar vienas tokio tipo tekstas – su skaičiumi pavadinime, su žodeliu „mokslu pagrįsti”, tarsi tai suteiktų jam kokį ypatingą svorį. Gerai, žaiskime šį žaidimą, bet bent jau sąžiningai.
Natūralus optimizmas – tai ne kažkas, ką įsigyji kaip prenumeratą. Tai ne pozityvaus mąstymo treniruotė, kur kartoji sau, kad viskas gerai, kol galiausiai pats tuo patiki. Psichologai jau seniai skiria dispozicinio optimizmo – tam tikro charakterio bruožo – ir to paviršutiniško „good vibes only” kultūros produkto. Ir skirtumas čia esminis.
Ką iš tikrųjų sako mokslas
Taip, yra tyrimų. Martin Seligman, teigiamosios psichologijos tėvas, dešimtmečius tyrė, kaip žmonės paaiškina sau nesėkmes ir sėkmes. Jo išvada – optimistai nesėkmes laiko laikinomis ir situacinėmis, o ne amžinomis ir asmeninėmis. Tai ne apie tai, kad viskas bus gerai. Tai apie tai, kad šis konkretus dalykas praeis.
Kita vertus, tyrimai rodo, kad perdėtas optimizmas – vadinamasis „optimizmo šališkumas” – gali būti tiesiog pavojingas. Žmonės neįvertina rizikų, praleidžia gydytojo vizitą, neplanuoja finansų. Taigi čia jau kyla klausimas: ar mes tikrai norime ugdyti optimizmą, ar norime ugdyti realizmą su optimistine pakraipa? Nes tai – visiškai skirtingi dalykai.
Septyni įpročiai – rimtai?
Gerai, kalbėkime apie tuos įpročius. Dažniausiai tokiuose sąrašuose rasite: dėkingumą, fizinį aktyvumą, miegą, socialinį ryšį, tikslų kėlimą, meditaciją ir kažką apie „ribojančių įsitikinimų” atsisakymą. Ir žinote ką – daugelis iš jų tikrai veikia. Bet ne todėl, kad „pakeis jūsų kasdienybę” per savaitę.
Dėkingumo praktika – taip, yra duomenų, kad reguliarus dėmesys tam, kas gyvenime veikia, keičia smegenų aktyvumą. Bet tai mėnesių, ne dienų reikalas. Fizinis aktyvumas tikrai veikia nuotaiką per dopamino ir serotonino mechanizmus – čia mokslas gana aiškus. Socialinis ryšys – taip pat. Tačiau problema ta, kad visi šie dalykai reikalauja ne įpročio įdiegimo, o gyvenimo būdo pokyčio. O tai – nepatogu, lėta ir kartais skausminga.
Meditacija – čia atsargiai. Tyrimai yra, bet jie dažnai perparduodami. Ne kiekvienam ji tinka, ne kiekviena forma duoda tuos pačius rezultatus, ir tikrai ne visi aštuoni savaitės mindfulness kursai sukuria ilgalaikį poveikį.
Kai optimizmo „ugdymas” tampa dar viena našta
Čia yra didžiausias šio žanro straipsnių paradoksas. Žmogus, kuris jaučiasi blogai, perskaito, kad turi daryti septynias papildomas praktikas, ir jei po mėnesio jaučiasi vis dar blogai – jaučiasi kaltas. Nes jis „neteisingai” praktikavo dėkingumą. Nes jo miegas vis dar nekokybiškas. Nes jis nepakankamai socialus.
Tai vadinama toksišku pozityvumu – ir tai tikra problema. Kai optimizmo kultūra tampa reikalavimu, o ne galimybe, ji veikia priešingai. Žmonės slepia neigiamas emocijas, nes jaučia, kad neturi teisės jų turėti, jei tik „tinkamai dirbtų su savimi”.
Tai ką daryti – išvis nieko?
Ne. Bet pradėkime nuo sąžiningumo. Jei norite tapti optimistiškesniu žmogumi – tai ilgas kelias, kuris prasideda nuo supratimo, kodėl jūs dabar esate ten, kur esate. Gal tai biologija – genetika tikrai vaidina vaidmenį. Gal tai patirtis – ankstyvos traumos, nuolatinis stresas, aplinka. Gal tai tiesiog sunkus gyvenimo periodas, kuriame optimizmo ugdymas nėra prioritetas, o prioritetas yra išgyventi.
Įpročiai gali padėti. Bet jie nėra magija, ir jie tikrai nepakeis kasdienybės per septynias dienas. Jei pakeis – puiku. Bet jei ne – tai nereiškia, kad kažkas negerai su jumis. Gal tiesiog reiškia, kad gyvenimas yra sudėtingesnis nei skaičiuotas sąrašas.
Vietoj pabaigos – klausimas, kurį verta užduoti sau
Gal svarbiau nei klausti „kaip tapti optimistiškesniu” – klausti „ko man iš tikrųjų reikia šiuo metu”. Kartais tai bus dėkingumo dienoraštis. Kartais – pokalbis su psichologu. Kartais – tiesiog miegas ir ramybė be jokių praktikų. Optimizmas, kuris auga iš tikro savęs pažinimo, yra tvirtesnis už tą, kurį bandai įdiegti pagal instrukcijas. Ir galbūt tai yra vienintelis dalykas šiame straipsnyje, kurį galima pavadinti tikrai mokslu pagrįstu.
