Kai žinios tampa našta: kodėl jaučiamės blogiau po naujienų skaitymo
Prisimenu tą rytą, kai atsikėlęs pirmiausia paėmiau telefoną ir per dešimt minučių perskaičiau apie tris katastrofas, du politinius skandalus ir vieną epidemiologinę grėsmę. Dar neišgėręs kavos jau jutau, kaip krūtinėje suspaudžia. Pažįstama situacija? Daugelis mūsų pradeda ir baigia dieną būtent taip – skęsdami neigiamų naujienų sraute.
Psichologai jau seniai kalba apie „doom scrolling” fenomeną – beprotišką poreikį skaityti vis daugiau ir daugiau blogų naujienų, nors tai akivaizdžiai blogina mūsų savijautą. Tai tarsi negalėtume atitraukti akių nuo avarijos kelyje – žinome, kad geriau nežiūrėti, bet vis tiek žiūrime. Problema ta, kad skirtingai nei vienkartinis įvykis kelyje, naujienos mus persekioja visą dieną per įvairius ekranus ir platformas.
Moksliniai tyrimai rodo, kad vien 14 minučių neigiamų naujienų žiūrėjimas gali padidinti nerimo ir liūdesio lygį. O dabar pagalvokime, kiek laiko per dieną praleidžiame skaitydami naujienas? Daugelis žmonių prisipažįsta, kad tai gali būti kelios valandos. Nesunku apskaičiuoti, kokį poveikį tai daro mūsų emocinei būsenai.
Biologinis atsakas į blogą informaciją: kodėl mūsų smegenys mėgsta dramą
Evoliucijos požiūriu esame suprogramuoti labiau reaguoti į grėsmes nei į malonius dalykus. Mūsų protėviai, kurie ignoravo pavojaus ženklus, paprasčiausiai neišgyveno ir nepaliko palikuonių. Todėl šiandien mūsų smegenys veikia kaip perkrauti signalizacijos sistemai – geriau dešimt kartų klaidingai įspėti apie pavojų, nei vieną kartą jo nepastebėti.
Žiniasklaida puikiai žino šį faktą ir juo naudojasi. Neigiamos naujienos tiesiog geriau parduodamos. Jos prikaustoja dėmesį, skatina klikinti, dalintis, komentuoti. Viena žurnalistikos mokykloje dėstanti pažįstama man prisipažino, kad redakcijose egzistuoja neparašyta taisyklė: „if it bleeds, it leads” – jei kraujuoja, tai pirmas puslapis. Gal tai skamba ciniškai, bet taip veikia šiuolaikinė žiniasklainos industrija.
Kai skaitome apie nelaimę ar katastrofą, mūsų kūne išsiskiria kortizolis – streso hormonas. Širdis pradeda plakti greičiau, padidėja budrumas. Jei tai nutiktų kartą per savaitę, organizmas susidorotų. Bet kai tokių „dozių” gauname dešimtis per dieną, prasideda chroninis stresas. O chroninis stresas – tai tiesioginis kelias į įvairias sveikatos problemas: nuo miego sutrikimų iki širdies ligų.
Socialinių tinklų spąstai: kai algoritmai maitina mus nerimu
Dabar pridėkime dar vieną ingredientą į šį toksinį kokteilį – socialinius tinklus. Jei tradicinė žiniasklaida bent dar turi kažkokius redaktorinius standartus, tai socialiniai tinklai veikia pagal vieną principą: rodyti tai, kas labiausiai įtraukia. O kas labiausiai įtraukia? Teisingai – tai, kas sukelia stipriausias emocijas. Dažniausiai neigiamas.
Pažvelkime į Facebook ar Twitter srautą. Algoritmas mato, kad ilgiau užtrunki skaitydamas apie skandalą nei apie kieno nors sėkmę. Ir ką jis daro? Rodo tau daugiau skandalų. Tai savęs stiprinantis ciklas, kuris galiausiai sukuria iškraipytą pasaulio vaizdą. Pradedi tikėti, kad viskas blogai, nors realybė gali būti visai kitokia.
Vienas tyrimas parodė, kad žmonės, kurie daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, linkę pervertinti nusikalstamumo lygį, ekonominių problemų mastą ir apskritai manyti, kad pasaulis yra pavojingesnis, nei jis yra iš tikrųjų. Tai vadinamasis „mean world syndrome” – pikto pasaulio sindromas. Ir jis turi realių pasekmių mūsų gyvenimui.
Kaip informacijos perteklius kenkia sprendimų priėmimui
Kai mūsų galvos pilnos nerimą keliančios informacijos, tai veikia ne tik nuotaiką, bet ir gebėjimą priimti racionalius sprendimus. Pastebėjau tai savo gyvenime – po intensyvaus naujienų skaitymo apie ekonomines problemas pradėdavau priimti impulsyvius finansinius sprendimus, kurių vėliau gailėdavausi.
Psichologai tai vadina „decision fatigue” – sprendimų nuovargiu. Kai smegenys nuolat apdoroja grėsmingą informaciją, jos išsenka. Tada tampame linkę priimti prastesnius sprendimus arba apskritai jų vengti. Žmonės, kurie nuolat vartoja neigiamas naujienas, dažniau patiria paralyžiuojantį nerimą – būseną, kai atrodo, kad bet koks veiksmas yra beprasmis, nes „vis tiek viskas blogai”.
Be to, nuolatinis neigiamos informacijos srautas gali sukelti tai, ką psichologai vadina „compassion fatigue” – užuojautos nuovargiu. Kai kasdien skaitome apie dešimtis tragedijų, mūsų gebėjimas jausti empatiją palaipsniui blėsta. Tai apsauginis mechanizmas, bet jis turi šalutinį poveikį – tampame abejingesni ne tik tolimoms problemoms, bet ir artimų žmonių rūpesčiams.
Pozityvių naujienų galia: ne rožiniai akiniai, o subalansuota perspektyva
Dabar svarbu paaiškinti vieną dalyką – pozityvių naujienų skaitymas nereiškia realybės ignoravimo ar gyvenimo rožiniuose debesyse. Tai reiškia sąmoningą pasirinkimą gauti subalansuotą informacijos srautą, kuris atspindi tikrąją pasaulio būklę, o ne tik jos tamsiąją pusę.
Faktas yra tas, kad pasaulyje vyksta ir daug gero. Mokslo pažanga, technologiniai proveržiai, socialiniai pasiekimai, paprastos žmonių gerumo istorijos – visa tai vyksta kasdien, bet retai patenka į pagrindines naujienas. Ne todėl, kad tai nėra svarbu, o todėl, kad tai nesukelia tokio stipraus emocinio atsako ir todėl nepadeda parduoti reklamos.
Kai pradedi sąmoningai ieškoti ir vartoti pozityvias naujienas, keičiasi ne tik nuotaika, bet ir pasaulėžiūra. Pradedi matyti galimybes ten, kur anksčiau matei tik problemas. Tai ne naivumas – tai realistiškas požiūris, pripažįstantis, kad pasaulis yra sudėtingas ir jame egzistuoja tiek iššūkiai, tiek sprendimai.
Praktiniai būdai apsaugoti savo psichinę sveikatą nuo naujienų pertekliaus
Pirmiausia – nustatykite ribas. Tai skamba paprasta, bet praktikoje reikalauja disciplinos. Aš sau įvedžiau taisyklę: jokių naujienų pirmą valandą po pabudimo ir paskutinę valandą prieš miegą. Šie du laiko tarpai yra kritiškai svarbūs mūsų psichinei būsenai, ir jų „užteršimas” neigiama informacija gali sugadinti visą dieną arba naktį.
Antra – būkite selektyvūs. Neprivalote žinoti visko, kas vyksta pasaulyje. Pasirinkite kelis patikimus šaltinius ir laikykitės jų. Atsisakykite impulso tikrinti naujienas kas dešimt minučių. Daugeliu atvejų, jei nutiko kažkas tikrai svarbu, sužinosite ir be nuolatinio telefono tikrinimo.
Trečia – diversifikuokite informacijos šaltinius. Užsiprenumeruokite bent vieną pozityvių naujienų šaltinį. Yra puikių platformų, kurios specializuojasi konstruktyvioje žurnalistikoje – jos praneša apie problemas, bet kartu rodo ir sprendimus. Tai keičia visą naujienų vartojimo patirtį.
Ketvirta – praktikuokite „media fasting” – žiniasklaidos pasninką. Kartą per savaitę arba mėnesį pabandykite visiškai atsiriboti nuo naujienų. Pirmą kartą tai gali sukelti nerimą (FOMO – fear of missing out), bet greitai pastebėsite, kad pasaulis nesugriuvo be jūsų dėmesio, o jūs jaučiatės žymiai geriau.
Penkta – kalbėkite apie tai su artimaisiais. Jei namai tampa vieta, kur nuolat diskutuojama apie blogas naujienas, tai veikia visų šeimos narių gerovę. Susitarkite dėl „naujienų laisvų zonų” – pavyzdžiui, pietų stalo arba vakaro laiko.
Konstruktyvi žurnalistika: naujas požiūris į naujienų pateikimą
Pasaulyje auga judėjimas, vadinamas konstruktyvia arba sprendimais orientuota žurnalistika. Tai ne pozityvių naujienų sinonimas – tai požiūris, kuris praneša apie problemas, bet kartu ieško ir rodo galimus sprendimus. Vietoj to, kad tik konstatuotų: „klimato kaita blogėja”, tokia žurnalistika klausia: „kas veikia, kad sustabdytų klimato kaitą, ir ar tai veikia?”
Šis požiūris grindžiamas tyrimais, rodančiais, kad žmonės, kurie gauna informacijos ne tik apie problemas, bet ir apie sprendimus, yra labiau linkę veikti ir jaučiasi mažiau bejėgiai. Tai skatina pilietinį aktyvumą vietoj apatijos.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Nyderlandai ir Danija, jau turi stiprias konstruktyvios žurnalistikos tradicijas. Ten žiniasklaida supranta, kad jos vaidmuo nėra tik informuoti apie problemas, bet ir padėti visuomenei jas spręsti. Lietuvoje šis judėjimas dar tik skinasi kelią, bet jau yra entuziazų, kurie bando keisti požiūrį.
Kai informuotumas tampa gyvenimo kokybės klausimu
Grįžtant prie pradžios – tas rytas, kai pajutau spaudimą krūtinėje po naujienų skaitymo, tapo lūžio tašku. Supratau, kad turiu pasirinkimą. Galiu ir toliau leisti, kad informacijos srautas valdytų mano emocinę būseną, arba galiu pats pradėti valdyti, ką ir kaip vartoju.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai pradėjau taikyti čia aprašytus principus, pasikeitė ne tik mano nuotaika, bet ir požiūris į gyvenimą. Taip, pasaulyje vis dar yra problemų – jos neišnyko. Bet aš nebematau jų kaip nepermaldaujamos lemties. Matau jas kaip iššūkius, su kuriais žmonės dirba ir dažnai sėkmingai sprendžia.
Mano santykiai su artimaisiais pagerėjo, nes nebepraleidžiu vakarų diskutuodamas apie kažkokį skandalą, kuris mūsų gyvenimo vis tiek nepaveiks. Vietoj to, kalbamės apie savo planus, svajones, kasdienius džiaugsmus. Mano produktyvumas darbe išaugo, nes smegenys nebėra nuolat užkrautos nerimo signalais.
Tai nereiškia, kad tapau atsiribojęs nuo pasaulio. Vis dar žinau, kas vyksta. Bet žinau subalansuotai. Ir svarbiausia – nebeleisdžiu, kad kažkieno sprendimas, kokią naujieną paversti antrašte, diktuotų mano dienos emocinį toną. Tai mano pasirinkimas. Ir tai gali būti ir jūsų pasirinkimas.
Informacijos amžiuje gebėjimas filtruoti ir valdyti naujienų srautą tampa ne mažiau svarbiu nei raštingumas. Tai įgūdis, kurio niekas mūsų nemokė mokykloje, bet kuris tiesiogiai veikia mūsų gyvenimo kokybę. Gera žinia ta, kad niekada nevėlu pradėti. Pradėkite nuo mažų žingsnių – galbūt rytoj atsikėlę pirmiausia pažvelkite pro langą, o ne į telefono ekraną. Ir pastebėkite, kaip jaučiatės.
