Kai mano tėtis pirmą kartą paskambino per „FaceTime”
Prisimenu tą akimirką kaip dabar. Tėtis, 74-erių, sėdi virtuvėje Kaune, laiko telefoną kažkokiu keisčiausiu kampu – matau tik jo kaktą ir lubas – ir šaukia į ekraną: „Ar girdi mane? Ar matai?” Juokiausi, bet tuo pačiu metu pajutau kažką šilto. Jis bandė. Ir tai buvo viskas.
Dirbu IT srityje jau daugiau nei dešimt metų, ir per tą laiką mačiau, kaip technologijos keičia žmonių gyvenimus. Bet labiausiai mane stebina ne jauni startuolių įkūrėjai ar programuotojai – o senjorai, kurie pamažu, kartais su baime, kartais su nuostaba, pradeda naudotis skaitmeniniu pasauliu. Ir kai tai nutinka, kažkas tikrai gražaus įvyksta.
Vienatvė – tikra problema, kurią technologijos gali švelninti
Kalbėkime atvirai. Vyresnio amžiaus žmonių vienatvė nėra kažkoks abstraktus sociologinis reiškinys – tai kasdienė realybė milijonams žmonių. Vaikai išvažiavę į kitus miestus ar užsienį, draugai išėję, judėjimas apribotas. Ir čia technologijos nėra stebuklingas vaistas, bet jos tikrai gali padėti.
Paprasčiausias pavyzdys – vaizdo skambučiai. Kai senjorai išmoksta naudotis „WhatsApp” ar „Zoom”, jie staiga gali matyti anūkus kiekvieną dieną, o ne kartą per metus per Kalėdas. Tai skamba banaliai, bet pabandykite papasakoti tai močiutei, kuri pirmą kartą pamato proanūkio pirmą žingsnį per ekraną – ir supraskite, kad ji gyvena kitame mieste. Tai nėra maža.
Iš savo patirties konsultuojant vyresnio amžiaus žmones matau, kad didžiausia kliūtis nėra technologija pati savaime – o baimė suklysti, „sugadinti” telefoną, atrodyti kvailai. Kai tą baimę pavyksta įveikti, žmonės tiesiog atsiskleidžia.
Sveikata kišenėje – ir tai rimtai
Kitas dalykas, apie kurį retai kalbama – sveikatos stebėjimo įrenginiai. Išmanieji laikrodžiai, kurie matuoja širdies ritmą, fiksuoja kritimus, primena gerti vaistus. Skamba kaip reklama, bet praktiškai tai gali reikšti labai daug.
Pažįstu vieną moterį, 78-erių, kuri gyvena viena. Jos dukra gyvena Londone. Nusipirkome jai paprastą išmanųjį laikrodį su kritimo detekcija. Dukra gali matyti mamos aktyvumo duomenis, žinoti, ar ji išėjo pasivaikščioti, ar šiandien kažkas ne taip. Tai nėra sekimas – tai ryšys ir ramybė abiem pusėm.
Be to, išmanieji vaistų dozatoriai, kurie primena ir net automatiškai išduoda tinkamą dozę – tai ne prabanga, o praktinis sprendimas, kuris gali išgelbėti gyvybę. Ypač kai žmogus vartoja penkis ar šešis skirtingus preparatus.
Socialiniai tinklai – taip, ir senjorams
Žinau, žinau – skamba keistai. Bet „Facebook” auditorija senėja, ir tai nėra blogai. Daugybė vyresnio amžiaus žmonių ten randa bendruomenes pagal pomėgius – sodininkai, mezgėjai, istorijos mėgėjai, buvę kolegos. Jie dalijasi nuotraukomis, komentuoja, ginčijasi dėl politikos (na, čia gal ne visada gerai), bet svarbiausia – jie bendrauja.
Vienas mano klientas, 71-erių buvęs inžinierius, pradėjo rašyti į specializuotą „Facebook” grupę apie senovinius automobilius. Dabar jis turi draugų iš Vokietijos, Lenkijos, net Australijos. Sako, kad pirmą kartą po žmonos mirties vėl jaučiasi reikalingas – nes jo žinios vertinamos.
Kai skaitmeninis pasaulis tampa tiltu, o ne siena
Čia norisi pasakyti ką nors svarbaus. Technologijos senjorų gyvenime veikia tik tada, kai šalia yra žmogus, kuris padeda, kantriai paaiškina, nesijuokia iš klaidų. Jokia programa nepakeis to, kad reikia atsisėsti šalia ir parodyti. Dar kartą. Ir dar.
Mano tėtis dabar skambina per „FaceTime” beveik kiekvieną dieną. Telefoną laiko vis dar keistai, bet jau matau jo veidą, o ne tik kaktą. Jis išmoko siųsti nuotraukas, kartais net memus – dažniausiai ne pačius tinkamiausius, bet tai jau kita istorija. Svarbiausia, kad tas ryšys, tas jausmas, jog esi šalia net kai esi toli – jis realus. Ir technologijos čia ne priemonė susvetimėti, o kaip tik atvirkščiai – priemonė išlaikyti tai, kas brangu. Tereikia truputį kantrybės iš mūsų, jaunesnių, kad padėtume jiems tą tiltą pereiti.
